Augintinio netektis: pokalbis su vaiku ir bendri prisiminimai

Augintiniui mirus šeimoje atsiranda ir praktinių, ir asmeninių klausimų. Vaikui svarbu suprasti, kas pasikeitė, o suaugusiesiems reikia susitarti, kaip apie tai kalbės ir kokius sprendimus priims patys. Pokalbis neturėtų prasidėti nuo urnos pirkimo ar sudėtingo ritualo. Pirmiausia turi būti aiškiai paaiškinta pati netektis.

Pasirinkite aiškius žodžius

Child Bereavement UK rekomenduoja vaikui apie mirtį pasakyti aiškiai ir vengti klaidinančių apibūdinimų, pavyzdžiui, kad žmogus „pasimetė“. Kalbant apie augintinį taip pat verta nesakyti vien „išėjo“. Trumpas, tiesus paaiškinimas suteikia pagrindą klausimams, o ne palieka vaikui spėlioti, kur gyvūnas yra.

Suaugusiesiems naudinga iš anksto suderinti pagrindinius faktus ir vartojamus žodžius. Jei vienas šeimos narys sako, kad augintinis mirė, o kitas žada, kad jis grįš, paaiškinimai prieštarauja vienas kitam. Religinius ar asmeninius įsitikinimus galima aptarti, tačiau jie neturėtų užgožti paprasto atsakymo apie tai, kas įvyko.

Praktinius sprendimus priima suaugusieji

Kremavimo paslaugos pasirinkimas, dokumentai ir išlaidos nėra atsakomybė, kurią reikia perduoti vaikui. Suaugusieji gali paaiškinti jau sutartą planą, neversdami rinktis tarp sprendimų, kurių pasekmių vaikas nežino. Galimybė dalyvauti neturėtų reikšti pareigos nuspręsti, ką visa šeima darys su pelenais.

Prieš pasiūlydami atminimo veiklą pasakykite, kas konkrečiai vyks. Pavyzdžiui, bus atrinktos kelios nuotraukos arba padėtas augintinio vardas prie albumo. Aiškiai apibrėžtas pasirinkimas yra paprastesnis nei platus klausimas, kaip surengti visą atsisveikinimą. Taip pat turi likti galimybė nedalyvauti.

Prisiminimas nebūtinai turi būti naujas daiktas

Galima išsirinkti mėgstamą nuotrauką, užrašyti vieną istoriją ar išsaugoti piešinį. Iš anksto sutarkite, ar šie dalykai bus laikomi bendrame albume, ar vaikas galės turėti savo kopiją. Nedidelė veikla gali būti užbaigta per vieną kartą; jos nereikia paversti projektu su privalomu rezultatu.

Augintinio daiktų nereikia visų iškart išmesti ar pateikti vaikui kaip pasirinkimo sąrašo. Suaugusieji gali pirmiausia atidėti juos į atskirą vietą ir vėliau grįžti prie aptarimo. Jei paliekamas vienas daiktas, paaiškinkite, kam jis bus skirtas ir kur stovės, kad šeimos susitarimas būtų konkretus.

Atminimo vieta turi būti saugi ir suprantama

Jeigu namuose laikoma urna, suaugusieji pasirenka jai stabilią vietą ir atsako už saugų laikymą. Vaikui galima paaiškinti jos paskirtį nesiūlant atverti ar pačiam perkelti. Greta galima laikyti nuotrauką ar piešinį, tačiau šie daiktai neturi apsunkinti priežiūros ar uždengti nestabilaus pagrindo.

Mažiems vaikams pasiekiamoje vietoje venkite smulkių laisvų detalių ir atviros liepsnos. Jei planuojamas bendras prisiminimų vakaras, jo trukmę ir veiklas galima aptarti iš anksto. Šeimos nariai neturi visi kalbėti, piešti ar prisiminti tuo pačiu būdu vien todėl, kad dalyvauja kartu.

Palikite galimybę grįžti prie pokalbio

Vienas pokalbis neprivalo atsakyti į visus būsimus klausimus. Galite sutarti, į kurį suaugusįjį vaikas kreipsis, jei norės paklausti daugiau. Jei reikia individualios pagalbos, kreipkitės į vaiką pažįstantį specialistą, o ne mėginkite iš jo reakcijos vieni nustatyti, kokios pagalbos jam reikia.

Apie praktinį daiktų išsaugojimą daugiau rašoma atminimo dėžutės vadove. Albumas, piešinys ir urna nėra privalomas komplektas. Rinkitės tai, ką šeima iš tikrųjų nori turėti, o ne tai, kas atrodo tinkamai parengta nuotraukai ar atitinka iš anksto sugalvotą atsisveikinimo scenarijų.